Kas mes esame

2007 02 09 Palestinos paaugliai kalba apie naują susitarimą baigti vidinį smurtą Spausdinti Nusiųsti draugui

Blue Chevigny

© AP Photo/2007/Hana Vasario 6 d. Gazos mieste vaikų darželiai susijungė į protestą prieš vidinį smurtą Okupuotose Palestinos teritorijose. Po dviejų dienų Chamas ir Fata lyderiai pasirašė susitarimą baigti kovas.

Niujorkas, JAV, 2007 m. vasario 9 d. – Po kelių savaičių vidinio kovojimo Okupuotose Palestinos teritorijose Chamas ir Fata partijų lyderiai vasario 8 d. pasirašė susitarimą nutraukti smurtą. Susitarimas, žinomas kaip Mekos susitarimas, buvo pasirašytas po dviejų dienų viršūnių susitikime Saudo Arabijoje.

Žurnalistams ir kitiems suaugusiems visame pasaulyje analizuojant susitarimo reikšmę jauni žmonės iš Gazos miesto ir jo apylinkių pirmą kartą per daugelį savaičių gali atsipalaiduoti. Kovos baigėsi. Bent šią akimirką.
„Mes tik norim gyventi taikiai,“ – sako šešiolikmetė Julie UNICEF radijui per interviu telefonu. „Mes norime savo šalies, tik tiek.”

Julie kovos tarp palestiniečių buvo skausmingesnės nei konfliktas tarp Izraelio ir Palestinos. – „Mes neturėtume kovoti vieni su kitais. Tai didelė gėda. Mes juk viena tauta.”

„Kai ką verta švęsti“

Julie pastebėjo, kad smurto įsigalėjimo metu sustoja kasdienis žmonių gyvenimas. 

Ji pasakojo, kad vos išlaikę egzaminus prieš dvi savaites, mokiniai nuskubėjo namo norėdami apsidaugoti nuo ant jų namų slenksčių prasidedančio konflikto. Vaikai neturėjo laiko pasidžiaugti savo sunkių darbų mokykloje pabaiga.

Iš tikrųjų dauguma vaikų savo atostogas praleido namuose, klausydami kovų gatvėse. Nors pirmadienį buvo numatyta tęsti pamokas, to padaryti nepavyko, nes mokiniams buvo pernelyg pavojinga keliauti namo ir iš namų.
 

© UNICEF OPT/2007/Sabella Mokiniai Vakarų krante padeda vienas kitam dirbti mokslo metų pradžioje rugsėjį.

“Vakar mes išbėgome į gatves,” – Julie sakė, kai buvo pasirašytas susitarimas. – “Pagaliau mes turime kai ką verta švęsti.”

Psichologinis poveikis jaunimui

Savaitės, kai namuose reikėjo tūnoti lyg spąstuose, atsiliepė ir psichologinėmis pasekmėmis. Julie su savo draugais bijojo, nuolat kalbėjo telefonu apie tai, kas vyko, bei teiravosi, ar visi kiti buvo saugūs.

Aišku, buvo nuobodu.

„Mums taip pabodo klausytis tų žinių per radiją, nes mes gyvenome tą gyvenimą,“ – pamena Julie. – „Tai buvo siaubinga.“
Yafa, 18, buvo tiesiogiai paveikta smurto protrūkių, nusinešusių daugiau nei 90 žmonių Palestinoje gyvybių nuo gruodžio mėn. Ji pažinojo du vaikus, kurie dabar jau žuvę: dešimtmetį berniuką, buvusį jos kaimynu, ir septyniolikmetį draugą, kuris pateko į kryžminę ugnį.

„Tai taip liūdna,“ – sakė Yafa, taip pat kalbėjusi su UNICEF radiju. „Net jei aš jo nepažįstu, tiesiog drasko širdį matyti niekuo dėtus žmones, kuriuos jie tiesiog ima ir nužudo.”

Atgal į mokyklą

Mergaitės nudžiugo išgirdusios apie Mekos susitarimą. Jos sako, kad jaučiasi atsargiai optimistiškai.
„Gatvėse girdėjome fejerverkus ir aš tokia laiminga. Tačiau nesu tikra, ar susitarimas veiks,“ – pripažino Yafa. – „tiek daug kartų jie jau pasirašinėjo susitarimus, bet vėl grįždavo prie ginklų.“ 

UNICEF Komunikacijos pareigūnė Monika Awad išreiškė viltį, kad Mekos susitarimai atneš taiką Palestinos vaikams. „Siaubinga, kad šie vaikai tiek daug prisikentėjo 2006 m. , kai aukų skaičius buvo dvigubai didesnis nei pernai.“
Nepaisant savo susirūpinimo ateitimi, Julie ir Yafa dabar gali lengviau atsikvėpti. Joms abiems ryto j vėl prasideda pamokos. Net šeštadieniais – kad būtų galima atidirbti už prarastą laiką.

Noriu paaukoti ir padėti išgyventi pasaulio vaikams