Kas mes esame
|
1993 m. rugsėjį JT Generalinis sekretorius suorganizavo pasaulio lyderių susitikimą „Laikantis pažado vaikams“ tam, kad sustiprintų dešimtmečio viduryje iškeltus tikslus. Šie tikslai buvo:
Tam tikrų ligų ir valgymo trūkumų išnaikinimas ar žymus sumažinimas, tarp jų:
1996 m. Dešimtmečio vidurio apžvalga parodė, kad tikslai daugelyje sričių pasiekiami vis efektyviau. Visgi šalys bei regionai skyrėsi savo progresu. Ypač opi problema buvo atsilikimas maitinimo, motinų mirtingumo, sanitarijos sąlygų bei mergaičių mokymo srityse. Taip vadinasi iniciatyva, skirta surinkti lėšų ir padėti šalims pasiekti tikslų vaikų gynimo srityje. Besivystančios šalys turėjo nukreipti bent 20% savo biudžeto programoms, skirtoms pagrindiniams žmonių poreikiams, tokiems kaip sveikatos apsauga, švietimas, vanduo ir sanitarija, patenkinti. 20% savo fondų besivystančioms šalims remti išsivysčiusios šalys taip pat turėjo suteikti toms pačioms sritims. Dar kartą UNICEF padeda Europos vaikams Po Šaltojo karo pabaigos buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse žlugo sveikatos apsaugos sistemos, nedarbas tapo masiniu, šalys neteko daugybės pajamų. Tokiose šalyse kaip buvusi Jugoslavija prasidėjo pilietiniai konfliktai, kadangi dingus diktatūrinei valdžiai į paviršių iškiko iki tol slopinami etniniai, religiniai ir kultūriniai skirtumai. 40 metų po to, kai UNICEF baigė savo programas Europoje, jis vėl ėmė darbuotis tose šalyse, kur pagalbos labiausiai reikėjo 1946 m. Vėlgi UNICEF padėjo vaikams konfliktų zonose, paliktiems vaikų namuose bei vaikams, kurių vienintelė išeitis dėl skurdo šeimoje buvo eiti į gatves. Šaltojo karo pabaiga paveikė ir šalis kitose pasaulio dalyse. Šalys, anksčiau gavusios SSRS paramą, - Angola, Somalis, Vietnamas, Laosas – neteko finansavimo. Žiaurūs konfliktai prasidėjo Liberijoje, Ruandoje, Siera Leonėje ir Somalyje. Vakarų vyriausybės neskubėjo šioms šalims tiekti paramos, nes jų politikos prioritetai po socializmo griūties pasikeitė. |
|
