Kas mes esame

Daugumai Abchazijos mokyklų verkiant reikia atstatymo Spausdinti Nusiųsti draugui

„Mano diena prasideda tekant saulei, kai aš atsikeliu padėti tėvui tvarkytis su galvijais.“ – sako septyniolikmetis Raimondas, Agu Bedia mokyklos mokinys Abchazijos Tkvarčeli rajone. „Aš einu 3 kilometrus į mokyklą su keturiais savo broliais ir seserimis. Žiemą, kai yra daug sniego, yra labai sunku ir šalta. Visgi mums pasisekė: kai kurie vaikai turi eiti 7 ar 8 km į kiekvieną pusę.”

Per 1992-1993 m. karą Agu Bedia mokykla buvo naudojama kaip kaimo kariuomenės štabas. Smurtui baigusis 1994 m., mokykla vėl pradėjo dirbti ir dirbo iki 2000 m., kol galėjo persikelti į JT remiamą ir administruojamą pastatą. Visgi tais pačiais metais mokiniai buvo priversti jį palikti, kai vietos rinkimų metu pastate sprogo bomba. Išdužo beveik visi langai, įranga buvo suniokota ar sudeginta, sunaikinta biblioteka, chemijos ir fizikos kambariai.

Nėra elektros ir vandens, o išvietės visiškai netinka vaikams. „Mokykloje neturime jokio vandens, o mūsų tualetas baisus,“ – teigia Raimondas. – „Jei mes norime gerti, turime eiti į kaimyninius namus kaime ir turime prašyti vandens iš šulinio. Mokykloje galėtume turėti labai gražią sporto aikštelę, bet mokyklos nejuosia jokia tvora. Laukas pilnas kiaulių ir karvių, kurios niokoja viską. Bet nesvarbu. Mes vis tiek neturime jokio sporto inventoriaus, kurį galėtume naudoti.” 

Kalbant apie kitus viešuosius sektorius Abchazijoje, švietimo sistema – sukurta pagal sovietų modelį – netenkina vaikų reikmių. Sistema veikė su itin mažais ištekliais per ir po konflikto, o infrastruktūra dabar nieko verta. Didžiajai daugumai mokyklų reikia didelio darbo, jei ne visiško atstatymo. Fondai tušti, o mokyklos išsilaiko tik iš mokinių tėvų pinigų. Tėvai taip pat sumoka ir mokytojų algas.

Dauguma mokyklų neturi net pagrindinės ar geresnės švietimo įrangos: suolai, kėdės, rašymo lentos yra itin prastos būklės ir kartais nenaudotinos; pagrindiniai ištekliai, tokie kaip kreida, pieštukai ir užrašų knygutės yra sunkiai prieinami; aukštesnio lygio reikmenys mokytojams ir mokiniams, tokie kaip mokslo įranga, faktiškai neegzistuoja. Vadovėlių neįmanoma gauti reikiamais kiekiais bei dažnai jie yra labai seni; mokiniai iš konflikto zonų daugiausia mokomi rusiškai, o vieninteliai prieinami vadovėliai yra dovanoti Rusijos Federacijos.

Visoms mokykloms trūksta kvalifikuotų mokytojų. Parama iš vietos valdžios minimali, atlyginimai dažnai vėluoja mėnesiais, jei išvis gaunami. Nepaisydami ypač žemų algų. Mokytojai toliau dirba mokyklose, nors, atsižvelgiant į sąlygas, nesitikima, kad juos kada nors pakeis būsimoji karta. Išteklių trūkumas neleidžia jokio mokymo apie pažangesnes mokymo metodologijas. Daug kvalifikuotų mokytojų paliko savo profesiją dėl geresnių darbų, o daugelis pasilikusių mokytojų yra pensininkai, kurie grįžo, nes nerado kitų galimybių pragyventi. Tokioje aplinkoje mokytojai negali suteikti psichologinės paramos susiduriant su niokojančiu elgesiu, atsiradusių dėl stresinės situacijos, su kuria turi gyventi vaikai.

UNICEF Gruzija atidarė savo pirmąją įstaigą Abchazijoje 2005 m. lapkričio mėnesį ir nuo tol padidino savo paramą regiono moterims ir vaikams. 2005-2006 m. mokslo metais 135 mokyklos (daugiau nei 20 000 mokinių) gavo mokiniams ir mokytojams būtinų išteklių. Kartu su kitomis JT agentūromis UNICEF įvertino mokyklų būkles ir pasirinko keletą mokyklų, kurios bus visiškai atnaujintos. Viena jų – Agu Bedia mokykla. Be struktūrinio atstatymo, mokyklos gaus naujos įrangos, tokios kaip suolai, kėdės, rašymo lentos ir aprūpintos bibliotekos. Mokytojai bus mokomi gyvenimo įgūdžių perteikimo metodologijų, padėsiančių jiems pagelbėti mokiniams. Deja, dėl lėšų trūkumo šio svarbaus projekto įgyvendinimas buvo pristabdytas ir be didelės donorų paramos projektas bus neįgyvendintas.

© UNICEF Georgia/2006 Agu Bedia mokyklą, kaip ir dauguma Abchazijos mokyklų, būtina atnaujinti.

Noriu išgelbėti vaikų gyvybes ir paaukoti dabar