Kas mes esame

Afganistano bendruomenės ir UNICEF susivienija siekdami ginti mokyklas nuo dažnėjančių atakų Spausdinti Nusiųsti draugui

Deganti mokykla

Džiuma Kanas, 13 m., išbėgo iš namų basomis vidury vėjuotos liepos nakties norėdamas užgesinti savo mokyklos stogą tolimame Arzankaro kaimelyje Čarbolako rajone. Balko provincijoje Šiaurės Afganistane. Visa, ką pamena Džiuma, yra jo tėvas, sakantis, kad reikia būti greitesniems nei vėjas ir kuo greičiau išgelbėti mokyklą.

„Kitą akimirką aš jau stovėjau ir bėgau su tėvu ir daugeliu kitų iš kaimo bei gretimų kaimų. Visi mes tamsią naktį bėgome įsisiautėjusių liepsnų link. Ugnis plito į šonus ir apačion, taigi galėjome suprasti, kad pirmiausia buvo uždegtas stogas,“ – sakė Džiuma.

Ar mažasis Džiuma išsigando siautėjančio gaisro? „Tam nebuvo laiko. Tačiau aš buvau labai piktas ir nusiminęs išgirdęs, kad kažkas tyčia padegė mano mokyklą. Čia mokosi draugai iš 17 kaimų. Kodėl kažkas norėtų ją sudeginti?“ – klausė jis.

Iš tiesų tai buvo klausimas, kurio klausė daug vaikų, lankančių mokyklą kitą dieną susirinkus prie Qazi vidurinės mokyklos degėsių. Verkė mergaitės ir berniukai. Gaisras ne tik sudegino jų mokyklą – jis sudegino jų nekaltybę, atėmė jų vaikystę. Verkė ir kai kurie tėvai. Visi buvo pamišę dėl skausmo.

Bendruomenės atsakas

„Mums pasisekė, kad turėjome vandens šalia mokyklos iš ištirpusio kalnų sniego,“ – sakė Hadži Gulam Ali, kaimo šuros, vietinio valdymo organo, vadovas. Šiaurinis Afganistano regionas beveik septynerius metus kentė sausrą. Kaimo gyventojai sureagavo greitai ir užgesino gaisrą vandeniu ir purvu.

Tai atsitiko birželio 7 d. „Mes buvome ką tik įpusėję baigiamuosius egzaminus,“ – sakė mokyklos direktorius Mohammad Naeem. – „Mes nenorėjome, kad dėl gaisro vaikai praleistų savo egzaminus. Šis iššūkis tapo mūsų bendruomenės stiprybės šaltiniu.” Per dvi dienas buvo pašalintas žvirgždas nuo apdegusių rąstų, sudegusio stogo, buvo nuvalytos sugadintos sienos. „Mes turime „kar e dastadžiami“ principą, kitaip tariant bendruomenės darbą, prie kurio prisideda visi,“ – aiškino direktorius. Po atsitikimo kaimo gyventojai suorganizavo, kad mokyklą nuolat stebėtų du sargai. Vietos policija jiems davė medžioklinius ginklus. Besikeisdamos mokyklą naktimis prižiūri ir šeimos.

UNICEF skubi pagalba

UNICEF teritorinis ofisas Mazare buvo informuotas apie incidentą ankstyvą birželio 7 d. rytą.  Už švietimą atsakingas pareigūnas Ahmadšahas Azizyaras nuskubėjo pas rajono valdžią ir Arzankaro kaimo bendruomenę. Po greito žalos įvertinimo UNICEF klasėms suteikė palapinių ir grindų kilimėlių, medinių sijų pataisyti stogui, o mokiniams – kanceliarijos prekių. Tokios pagalbos dėka mokykla galėjo vėl tęsti savo darbą, egzaminai buvo laikomi minimaliai vėluojant.

Laimei, iš purvo pagamintų plytų sienos nesugriuvo, kaip nesugriuvo ir bendruomenės dvasia. Atsirado galimybė suremontuoti 1972 m. pastatytas mokyklos patalpas. Bendruomenė buvo pakviesta naujoviškam partnerystės projektui: UNICEF galėtų teikti statybos reikmenis Mokyklos valdymo komitetui, sudarytam iš mokyklos direktoriaus ir dviejų bendruomenės narių, kuris prižiūrėtų ir tikrintų statybos darbus mokykloje. „Tokiu būdu mes galėsime išplėsti verandą ir apsaugoti sienas nuo lietaus ir sniego,“ – teigė direktorius Mohammad Naeem.

Mergaitės neatsilieka

Kol Qazi Farooq Secondary mokykla vėl pilnai funkcionuos, kai kurios mergaitės susirinko UNICEF pastatytoje palapinėje po šilkmedžiu kartu su Latifa Džian, viena iš trijų mokytojų moterų Arzankare. Džiuma Kano sesuo Šugla taip pat yra čia ir nori tapti gydytoja. Ji nori dirbti savo „gaum“, arba savo bendruomenei. „Man patinka išmokti naujų dalykų mokykloje ir šias žinias perduoti kitiems,“ – teigia kita mergaitė Fareba, atkakli 14 metų mokinė. Mergaitės ir jų tėvai pasiryžę vėl pastatyti mokyklą ant kojų, kad visi vaikai galėtų tęsti savo studijas.

„Esam švietimo kariai, mūsų tikslas - mokslas,
Mūsų moto yra žinojimas, juo mes didžiuojamės.
Nekenčiam tamsos, kovojam su neraštingumu,
Siekdami žinojimo,
Mes esam drąsūs ir pasiryžę.
O, mylima tėvyne, mūsų „watan“,
Mes vėl tave paversime gėlių sodu…”

Chore dainuojančių mergaičių veiduose šypsenos, akyse – viltis. Jų drąsos pilni žodžiai keliauja toli kartu su karštu popietės brizu.

Džiuma Kanas su savo draugais.	© UNICEF Afghanistan/2006